montée, n.
1. (ascension) āstīgnes (f. jō) ♦ ǣrist/ǣryst/ǣrest (m. et f. i), got. urrists (f.) ♦ stige (m.) ♦ ūpāspringnes/ūpāsprungnes (f. jō) ♦ ūpāstīg(en)nes (f. jō) ♦ ūpcyme (m. i) ♦ ūpfæreld (nt. a ?) ♦ ūpgang (m. a), v.h.a. ūfgang (m. a et i) > all.m. Aufgang ♦ ūphebbing (f. ō) ♦ ūpryne/ūprine/ūpyrne (m.) ♦ ūpspring/ūpsprung (m. a) ♦ ūpstige (m.) ♦ ūpweg/ūpwæg (m. a), v.s. upweg.
2. montée des eaux ūpgang ←.
3. (pente) montée sinueuse gewind (nt.).